paverkėti

paverkė́ti intr. GrvT20 1. paverkti: Vyras galvoj daug skystumos turė[jo], paverkė́jau gerai LKKXIII135(Grv). Būna – ir paverkė́ju, ir visa Vlk. ^ Kap paverkė̃s – didesnis pasiūgės (sakoma apie vaikus) Rod. 2. pagarbstyti mirusį, paraudoti: Anas sėdas, paverkė́jo LzŽ. Kitas negali paverkė́t su lementu LKKIX206(Dv). Dar̃ ir gudiškai moka paverkė́t Pls. Eik, paverkė́k Vlk. Kap senesniemu, tai visiemu tep paverkė́ja Dv. ║ paverkauti ištekant: Tep jaunoj pavérkėja ir pravažiuoja Dv. 3. padejuoti, paaimanuoti: Paverkė́t priseina, kap reikia nešt Pls. \ verkėti; paverkėti; papaverkėti